Puslapiai

2016-11-26

Labai gero kugelio receptas

Labai geras kugelis
Šį kugelį pavadinome VMG kugeliu. Nes juo sugriovėme virtuvės mitą, jog tokią niūrią lapkričio šeštadienio popietę derėtų pasidaryti salotyčių ir jas žebenti springstant džiaugsmo ašaromis.
Nuskutame 3 kg bulvių.
Pusę kilogramo šviežios šoninės supjaustome smulkiais kubeliais.
Porą didesnių svogūno galvų taip pat supjaustome.
Šoninę paskrudiname keptuvėje, kai gražiai apskrunda  suberiame svogūnus ir apkepame.
Kol kepa šoninė su svogūnais, sutarkuojame bulves Mažeikių gamybos tarkavimo mašina. Tai užtruks porą minučių.
Į sutarkuotas bulves skubiai suberiame 5-6 susmulkintas į miltelius vitamino C tabletes ir išmaišome.
Supilame 150 ml verdančio pieno, taip pat keptą šoninę ir svogūnus.
Įdedame valgomąjį šaukštą druskos, išmaišome ir supilame į kepimo indą. Tinka skardinis, stiklinis, o geriausia  silikoninis.
Kepame iki 200° C įkaitintoje orkaitėje 1 valandą.
Fotografuojamės prie iškepto kugelio, dedame nuotrauką į Instagramą ir feisbuką. Visi laikina ir pavydi.
Geležinė paslaptis: gali kiek nori kartų dėti nuotraukas su kugeliu, cepelinais, blynais ar kibinais, visada susilauksi gausybės laikų.
Su salotytėm taip lengva nebus.

Receptas © @9uodegos

2016-03-26

Atsakymai į klausimus



Čia atsakymai į žurnalisto klausimus. Gal bus įdomūs ir jums.

Kaip gimė Geležinė Lapė? Kuo jus sudomino feisbuko personažo idėja?

Geležinė Lapė atsirado dėl praktinio būtinumo. Trumpa istorija tokia: romantiškame Anykščių krašte yra Lapių Vienkiemis, kuris paaugus vaikams mūsų šeimai tapo ne toks reikalingas, todėl nutarėme jį parduoti. Po kurio laiko tapo aišku, kad reikia rasti tokius žmones, kuriems reikia būtent šios sodybos. NT ekspertai patarė sugalvoti būdą, kaip žinią apie šį įstabų turtą paskleisti kuo plačiau. Kam pasakoju tikrąją Geležinės Lapės atsiradimo istoriją, tas nepatikliai dėbčioja manydamas, kad eilinį kartą jį trolinu. Bet tai tiesa. Feisbukas yra vieta, kur renkasi galimi Lapių Vienkiemio pirkėjai, todėl reikėjo sugalvoti, kaip ir kuo juos sudominti.

Kodėl pasirinkote Lapę? Ką jums reprezentuoja šis gyvūnas?

Geležinė Lapė – tai 25 metrų ilgio skulptūra Šiauliuose prie senųjų kapinių, kuriose ilsisi mano senelis Juozapas, ir prie Talšos ežero, už kurio matosi gimtieji namai. Geležinės Lapės viduje yra 1,20 m plieninė širdis, o joje įdėta kapsulė, o toje kapsulėje – vario plokštė su iškaltais palinkėjimais ateities kartoms ir keliais faktais iš dabarties epochos. Geležinės Lapės uodega atsukta į Vilnių, kuris buvo įkurtas todėl, kad Gediminas, matote, susapnavo Geležinį Vilką. Vilkas yra stipresnis už lapę žvėris, tas tiesa, bet lapė – gudresnė. Šiais laikais lapės internetuose jau pradeda išstumti katiniukus. 

Aš pats ilgokai girdėdavau apie Geležinę Lapę, net pamatydavau vieną kitą postą, bet ilgokai [klaidingai] galvojau, kad jūsų tikslinė auditorija – tai jaunos merginos. Tik vėliau supratau, kad klystu. Kaip jums pavyksta patikti ir toms pačioms jaunoms merginoms, ir 27 metų mizantropiškam vyrui?

Patinka tikriausiai todėl, kad Geležinė Lapė labai stengiasi visiems patikti, kad sukviestų kuo didesnę auditoriją, kuriai galėtų skleisti žinią apie parduodamą sodybą. Tikiuosi, kad tos jaunos merginos, kurios sudaro net 70 proc. mano auditorijos, paklausys Lapės ir pasidalins skelbimu apie parduodamą sodybą su tėvais ar giminėmis, nes Lapė siūlo €300 premiją tam, kas suras pirkėją (UPD: jau nebesiūlo, nes niekam nebereikia). Mizantropiškiems vyrams €300 taip pat ant kelio dažnai nesimėto. 

Geležinėje Lapėje matau ir pakankamai daug socialinio komentaro. Ironiškai komentuojate tai, koks svarbus šiuolaikiniame pasaulyje įvaizdis, kaip gyvenimas socialiniuose tinkluose yra nelyginant menas. Kodėl jums įdomu kalbėti apie šiuos dalykus?

Man įdomu apie tai kalbėti tikriausiai todėl, kad atradau naują, dar neišbandytą sritį, ją nuolat tiriu, stebiu žmonių reakcijas, mokausi iš jų, tuo pačiu metu teigiu, kad atseit aš juos mokau. Nuo galimų netikėtumų mane saugo išsamus diskleimeris.

Nevengiate pakalbėti ir apie politiką. Ar yra tabu temų, kurių Geležinėje Lapėje niekada nebus? Ar tiesiog kalbate apie viską, apie ką norite kalbėti?

Vengiu temų ad hominem, bet kartais nepavyksta to išvengti. Esu dešiniųjų pažiūrų, o kairiojo flango personos – puiki žaliava memams, nes dažnai pačios persišauna sau kojas, kartais daugiau kaip kartą per dieną. Taip, yra jautrių temų, kurių vengiu, nes vos jas palietus subėga didžiųjų portalų komentuotojai ir pradeda man aiškinti, kaip turėčiau galvoti, o aš labai nemėgstu, kai man aiškina. Todėl – taip, susilaikau nuo tam tikrų temų. Primenu – mano tikslas yra parduoti Lapių Vienkiemį žmonėms, kurie supranta, ką jie įsigyja ir kodėl tokia kaina jiems yra priimtina.

Kas jums yra Geležinė Lapė? Eksperimentas? Saviraiškos forma? Savotiškas tyrimas? Kūrybinis aktas?

Taip taip, visi jūsų išvardinti elementai. Geležinė Lapė per ketvertą pastarųjų metų tapo dalimi manęs. Matyt, kai sodyba bus parduota, įdėsiu plakačiuką „Visiems ačiū. Visi laisvi“ ir selfį su žmogumi, gavusiu €300 premiją. Tada visi suvoks, kad Geležinė Lapė baigė savo misiją, pradės maldauti, kad neuždaryčiau puslapio, ir aš tada pagalvosiu, kaip čia pasielgus toliau. 

Kokią matote Geležinės Lapės evoliuciją? Feisbuke gerbėjų jau dešimtys tūkstančių. Ar yra galimybių, kad šis personažas išaugs feisbuko ir tinklaraščio ribas?
 
Geležinė Lapė nenustojo evoliucionuoti nuo pat 2013 metų. Prašurmuliavo projektas Klišės, atsirado Geležinės Lapės nukaldintos ir plačiai naudojamos naujos grotžymės #pakoučinimai, #kąveikti, #slyvarerum ir kitos.
Feisbuko ribos seniai peržengtos: 22 tūkstančiai sekėjų Instagrame, 2600 – Twitteryje, šimtai Tumblr, Pinterest ir G+.
Ateitis parodys. Ačiū, kad domitės. 

Geležinė Lapė



2016-02-16

Apie epitafijas


Kartą sutiko vilkai kiškį ir maloniai pasisiūlė jį suėsti. Kiškis jiems sako:

- Kiek čia to manęs tėra, nieko nepasisotinsit. Verčiau jus nuvesiu ten, kur ganosi avių banda.
Vilkai nutarė neėsti kiškio. Eina paskui jį, eina, o alkis juos kankina vis labiau.
- Dar toli eiti, ką?
- Nu jau nebetoli, va, už kalnelio, jau tuoj tuoj.
Bet vilkai nebeištvėrė ir suėdė kiškį. Mažoka jo, iš tikrųjų. Paėjėjo už kalnelio, ogi žiūri – avių banda ganosi. Papietavo vilkai sočiai. Vienas jų tada ir sako dantis rakinėdamas:
- Nelabai gražiai čia gavosi su tuo kiškiu. Gal grįžtam, palaidosim jo likučius kaip pridera.
Grįžo, palaidojo, uždėjo akmenį ant kapo ir svarsto, kokią čia epitafiją užrašius.
Bičiuliui kiškiui? – koks gi jis bičiulis, jei jį suėdė kiti bičiuliai.
Priešui kiškiui? – koks gi jis priešas, jei atvedė pas avių bandą.
Parašė: Kiškiui, mūsų konsultantui ir partneriui.