Rodomi pranešimai su žymėmis vienkiemio dizainas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis vienkiemio dizainas. Rodyti visus pranešimus

2013-04-07

Svajojimai apie levandas



Prieš tris savaites išdygo levandos. Jei viskas klostysis taip, kaip svajojama, kada nors laukai aplink Lapių vienkiemį atrodys va taip:


2009-03-30

Vidinis balsas neapgavo


Vidinis balsas neapgavo: sekmadienio vidudienį pasirodė pirmasis gandras. Į gandralizdį jis visiškai nekreipė dėmesio, prie naujojo tvenkinio polaidžio vandenų apardytais krantais keletą minučių pavarlinėjo ir iš lėto nužingsniavo per pievą kaimo link. Fotografuota pro langą, nedrįsau drumsti gandrui pietų.

Nekantraujame, kada gi prasidės įkurtuvės.

2009-03-29

Nei batonas, nei „Chappi“ netinka mūsų lapei


Koks gi būtų Lapių vienkiemis, jei jame nebūtų lapių. Tiesa sakant, tokį pavadinimą mes patys sugalvojom. Kodėl, kodėl. Ogi todėl, kad lapės čia yra tikros šeimininkės. Visą žiemą kaskart atvažiavę sniege kaip knygoje skaitydavom lapės pėdsakų paporintas istorijas. Juokingiausia iš jų buvo apie tai, kaip laputaitė pasišokinėdama nukabinėjo zylėms ir geniams skirtus nesūdytus lašinukus, sukabintus maždaug pusantro metro aukštyje erškėčių krūme, o iš lesyklėlės lašinukų nugvelbti gudruolė nesugebėjo. Tik sniegą ilgai bestrykčiodama suplūktą paliko.
Ne kartą pro palėpės langą stebėjome, kaip lapės medžioja peles pievoje – vaizdelis vertas „Youtube“!
O šiandien popietę susėdom prie stalo ir tik dirst pro langą – prie akmenų laputė tik staiposi, batoną tik uostinėja. Kol nubėgau fotoaparato, ji baigė dairytis ir prieš nuskubėdama savais keliais, mestelėjo žvilgsnį verstiną maždaug taip „Na, kas jau kas, o batonas tai jau tikrai ne man, tegul kovai su varnom pešasi dėl jo gabalėlio. Va, skūrytės nuo lašinukų – visai kas kita“. Vaikai dar atvažiuojant nupirko iš savo santaupų pakelį šunų ėdalo „Chappi“. Įbėrėm kartu su skūrytėm į dubenėlį prie daržinės durų, kur nakvoja lapės. Ir ką jūs manot – skūryčių neliko tuojau pat. O „Chappi“ taip ir liko net neliestas. Tikriausiai todėl, kad tai šunų ėdalas, o ne lapių.

2009-03-28

Kaip laukti gandrų


Lapių vienkiemyje gandralizdžio nebuvo. Apylinkėse gandrų daug, pernai vasarą jie dažnai užsukdavo į mūsų pievą ir sodą užkandžiauti. Sakau tiesiai: mintis prisivilioti gandrus kirbėjo jau tada, kai pirmąkart braidėm po pažliugusį vienkiemį su buvusiu šeimininku, ir vieta jam statyti iš karto buvo aiški: vakarinėje vienkiemio pusėje, kad matytume kleketuojančius gandrus besileidžiančios saulės fone. Rytų skirstomųjų tinklų darbuotojai greitai ir kokybiškai pastatė gandralizdį už protingą kainą ir suteikė „gaminiui“ – įsivaizduokite – 40-ties metų garantiją!

Labai laukėme naujakurių, netoli 9 metrų aukščio modernaus namo iš betono ir cinko (nebaigta statyba), pievoje, sukrovėme krūvelę pusmetrinių įvairaus storio šakelių apdailos darbams, kad naujiesiems šeimininkams reikėtų mažiau laiko gaišti apdailos medžiagų paieškoms.

Vakaro saulei sparčiai begrimztant už krūmokšnių vidinis balsas (na, toks kaip indėnų) pasakė „Jie turėtų pasirodyti rytoj, kaipgi kitaip“.

2005-06-26

Žemuogės

Nuo pat vaikystės žemuoges garbinu, tiesiog adoruoju. Niekas neprilygsta žemuogių kvapui, skanu jas valgyti tiek vienas, tiek su pienu ir cukrum. Geriausiai jos atrodo šviesaus sodo pievutėje, nes sodo medžiai šiek tiek pridengia nuo saulės kaitros. Miške po medžiais sunokę jos būna rūgštokos, pietiniuose pievų šlaituose, jei žolė neaukšta, jos kartais net išdega, ar jų uogos būna kietesnės. Iki derėjimo pabaigos maždaug liepos pirmąją savaitę tose sodo vietose, kuriose gausu žemuogių, žolės nepjaunu. Tiesiog gaila būtų naikinti tokį grožį. Aišku, po to su vejapjove neišssuksi, tenka kabintis ant pečių žoliapjovę.