2019-03-12
2019-03-07
2019-03-06
2019-02-20
Pasaka #3
>>
pasakos
Tempia asiliukas į kalną vežimą su mėšlu, iš tikrųjų tai net ne su mėšlu, o su autentiškais rinktiniais šūdais.
Tie šūdai taip žiauriai smirda, kad tam asiliukui net nėra kuo kvėpuoti. Bet jis vis tiek įnirtingai tempia tą vežimą į kalną visas šnopuodamas ir prakaituodamas, kaip koks asilas.
Pro šalį bėga lapė.
„Nu bet tai asile tu asile, gal jau mesk tą smirdantį vežimą, kol dar neapsivėmei, juk uždusi, tai paskui dar ir padvėsi.“
„Neaiškink čia man, ryža, ką man daryti, o gal čia toks mano čelendžas, nu tipo iššūkis. Supratai?“
2019-02-10
Viskas čiki
Trukmė – iki 30 sekundžių
Veikėjai:
Monika – gerai atrodanti ir žinanti savo vertę panytėlė
Dijardas – pasiturintis ir žavus inteligentiškas jaunuolis stilingais akiniais
Mizanscena: Prieškario laikų ar steampunk epochos (nelabai ir suprasi) Vilniaus kavinė. Už stalelio sėdi Monika ir Dijardas. Dijardas aiškiai susinervinęs. Monika lengvai šypsosi, žvilgsnis – gudrios nugalėtojos. Tyliai groja muzika iš Spotifajaus pleilisto.
Dijardas (glamžydamas servetėlę, aistringai): Monika, noriu tau kažką pasakyti.
Monika (abejingai): Nu, sakyk.
Dijardas (toliau glamžo servetėlę, neryžtingai): Net nežinau, kaip čia pradėti.
Monika (įsmeigusi žvilgsnį į tolį, bet su tokia paslėpta viltimi): Nu, sakyk, sakyk.
Dijardas (kiek trūkčiojančiu balsu, jaudindamasis): Tu žinai, man atrodo, kad pastaruoju metu aš kažkaip pasikeičiau... Aš net nežinau... Pasidariau kažkoks grubus su tavimi. Rečiau kalbu apie meilę. (Monikos žvilgsnis giedrėja, matosi palengvėjimas) Ar tau neatrodo, kad aš prie tavęs paprasčiausiai pripratau?
Monika (nepiktai, lyg juokdamasi): Nezysk, viskas čiki.
Dijardas (su palengvėjimu atsidūsta ir pamoja padavėjui): Sąskaitą!
(Rodomi titrai, kreditai)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)