2009-03-30

Vidinis balsas neapgavo


Vidinis balsas neapgavo: sekmadienio vidudienį pasirodė pirmasis gandras. Į gandralizdį jis visiškai nekreipė dėmesio, prie naujojo tvenkinio polaidžio vandenų apardytais krantais keletą minučių pavarlinėjo ir iš lėto nužingsniavo per pievą kaimo link. Fotografuota pro langą, nedrįsau drumsti gandrui pietų.

Nekantraujame, kada gi prasidės įkurtuvės.

2009-03-29

Nei batonas, nei „Chappi“ netinka mūsų lapei


Koks gi būtų Lapių vienkiemis, jei jame nebūtų lapių. Tiesa sakant, tokį pavadinimą mes patys sugalvojom. Kodėl, kodėl. Ogi todėl, kad lapės čia yra tikros šeimininkės. Visą žiemą kaskart atvažiavę sniege kaip knygoje skaitydavom lapės pėdsakų paporintas istorijas. Juokingiausia iš jų buvo apie tai, kaip laputaitė pasišokinėdama nukabinėjo zylėms ir geniams skirtus nesūdytus lašinukus, sukabintus maždaug pusantro metro aukštyje erškėčių krūme, o iš lesyklėlės lašinukų nugvelbti gudruolė nesugebėjo. Tik sniegą ilgai bestrykčiodama suplūktą paliko.
Ne kartą pro palėpės langą stebėjome, kaip lapės medžioja peles pievoje – vaizdelis vertas „Youtube“!
O šiandien popietę susėdom prie stalo ir tik dirst pro langą – prie akmenų laputė tik staiposi, batoną tik uostinėja. Kol nubėgau fotoaparato, ji baigė dairytis ir prieš nuskubėdama savais keliais, mestelėjo žvilgsnį verstiną maždaug taip „Na, kas jau kas, o batonas tai jau tikrai ne man, tegul kovai su varnom pešasi dėl jo gabalėlio. Va, skūrytės nuo lašinukų – visai kas kita“. Vaikai dar atvažiuojant nupirko iš savo santaupų pakelį šunų ėdalo „Chappi“. Įbėrėm kartu su skūrytėm į dubenėlį prie daržinės durų, kur nakvoja lapės. Ir ką jūs manot – skūryčių neliko tuojau pat. O „Chappi“ taip ir liko net neliestas. Tikriausiai todėl, kad tai šunų ėdalas, o ne lapių.

2009-03-28

Kaip laukti gandrų


Lapių vienkiemyje gandralizdžio nebuvo. Apylinkėse gandrų daug, pernai vasarą jie dažnai užsukdavo į mūsų pievą ir sodą užkandžiauti. Sakau tiesiai: mintis prisivilioti gandrus kirbėjo jau tada, kai pirmąkart braidėm po pažliugusį vienkiemį su buvusiu šeimininku, ir vieta jam statyti iš karto buvo aiški: vakarinėje vienkiemio pusėje, kad matytume kleketuojančius gandrus besileidžiančios saulės fone. Rytų skirstomųjų tinklų darbuotojai greitai ir kokybiškai pastatė gandralizdį už protingą kainą ir suteikė „gaminiui“ – įsivaizduokite – 40-ties metų garantiją!

Labai laukėme naujakurių, netoli 9 metrų aukščio modernaus namo iš betono ir cinko (nebaigta statyba), pievoje, sukrovėme krūvelę pusmetrinių įvairaus storio šakelių apdailos darbams, kad naujiesiems šeimininkams reikėtų mažiau laiko gaišti apdailos medžiagų paieškoms.

Vakaro saulei sparčiai begrimztant už krūmokšnių vidinis balsas (na, toks kaip indėnų) pasakė „Jie turėtų pasirodyti rytoj, kaipgi kitaip“.

2009-03-23

Kaip taisyklingai džiaugtis dovana


Tingintiems spustelėti video: tai ekstremaliai nuotaikinga instrukcinio-didaktinio pobūdžio dainelė apie tai, kaip reikia taisyklingai džiaugtis gavus netikėtą dovaną. Ji tikrai pravers jums, jei gausite iš jus mylinčių žmonių, pažįstamų, kolegų (pvz. išleidžiant į pensiją, į kitą darbą ir pan.) ar Kalėdų Senelio kokią nors labai labai netikėtą dovaną, pėvėzė, paveikslą iš netikrų gintariukų, kuriame atvaizduota jūra, pušis ir žuvėdra, arba šviečiančias-grojančias-rūkančias plastikines varles jūsų baseinėliui (beje, Thomas Philips parduotuvėse jų turėtumėte rasti, jei ieškote kam nors originalios, tiesiog pritrenkiančios dovanos).

2009-03-17

Jau metai

Lygiai prieš metus parašiau tokį tekstą:
"Dabar, kai minios palydi į paskutinę kelionę Maestro, sėdžiu darbe, maigau klaviatūrą, o galvoje skamba viena jo daina, eilės Marcelijaus Martinaičio. Anuomet buvo drąsu taip rašyti, bet dar didesnės drąsos reikėjo tai dainuoti žmonėms. Šią dainą Vytautas pradėdavo ramiai, bet lyg pro sukąstus dantis, pabaigoje jau galingai, stipriai, taip, kad kūną šiurpuliukai...

Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –
Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –
Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –
Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.

Per pastarąsias dienas daug išgyvenom, nesigėdydami liejom ašaras, skambinom vieni kitiems tie, kurių jaunystė be jo dainų būtų buvus visai šūdina. Jo dainose buvo tiek erotikos - "Milžinai", "išeinu", "Purpurinis vakaras", gabalai iš "Ugnies medžioklės", galų gale "Patogios, dailios Lietuvos mergytės". Jo atliekama "Margi sakalai" buvo gyvas, pats geriausias paminklas Dariui ir Girėnui.
Pamenu, kai 1989 metų vasario 15 vakarą buvom didžiulėj minioj Kauno Muzikinio teatro sodely, jau sutemus pirmą kartą nuskambėjo jo atliekama Gintauto Abariaus daina Bernardo Braždžionio žodžiais "Šaukiu aš tautą". Nors tuos žodžius kasmet per Vasario 16 Amerikos balsas skaitydavo kartu su kitu poeto eilėraščiu "Jie bijo", tąsyk išklausius šią dainą pasigirdo minioje šūksniai - "nebėr ko laukti, skelbiam Nepriklausomybę" ir atrodė, kad tai tuoj tuoj įvyks...
Manau, kiekvienas iš mūsų galėtų prisiminti tokių minučių, ne tai svarbiausia. Mes laimingi, kad turime Vytautą."
Kaip greitai praėjo vieneri metai. Neatsistebiu.


2009-01-16

O taip ruošėsi...


















Kaip supratau, Rot Front pamiršo prie Seimo atsinešti meno kūrinio detales iš ŠMC.
Bet renginys ir taip buvo visai meniškas.