Puslapiai

2016-02-16

Apie epitafijas


Kartą sutiko vilkai kiškį ir maloniai pasisiūlė jį suėsti. Kiškis jiems sako:

- Kiek čia to manęs tėra, nieko nepasisotinsit. Verčiau jus nuvesiu ten, kur ganosi avių banda.
Vilkai nutarė neėsti kiškio. Eina paskui jį, eina, o alkis juos kankina vis labiau.
- Dar toli eiti, ką?
- Nu jau nebetoli, va, už kalnelio, jau tuoj tuoj.
Bet vilkai nebeištvėrė ir suėdė kiškį. Mažoka jo, iš tikrųjų. Paėjėjo už kalnelio, ogi žiūri – avių banda ganosi. Papietavo vilkai sočiai. Vienas jų tada ir sako dantis rakinėdamas:
- Nelabai gražiai čia gavosi su tuo kiškiu. Gal grįžtam, palaidosim jo likučius kaip pridera.
Grįžo, palaidojo, uždėjo akmenį ant kapo ir svarsto, kokią čia epitafiją užrašius.
Bičiuliui kiškiui? – koks gi jis bičiulis, jei jį suėdė kiti bičiuliai.
Priešui kiškiui? – koks gi jis priešas, jei atvedė pas avių bandą.
Parašė: Kiškiui, mūsų konsultantui ir partneriui.